Alaus skonių ir stilių paletė

Kviečiame į pažintinę kelionę po pačių įvairiausių stilių alaus pasaulį. Per kelis tūkstantmečius prieš mūsų erą siekiančią istoriją, nuo dienos, kai šio gardaus gėrimo buvo pripildyta pirmoji statinė, aludarių meistrystė leido sukurti įspūdingą kolekciją: alaus spalva varijuoja nuo sodrios gintaro iki tamsiai rudos, skonių paletė – nuo saldžios karamelės iki kartoko juodojo šokolado, o aromatas – nuo švelnių salyklų iki kilmingų apynių.

 

Kuo skiriasi alaus rūšys?

Alus pasaulyje klasifikuojamas įvairiai: jo priskyrimą vienam ar kitam stiliui lemia gėrimo skonis, spalva, stiprumas, sudedamosios dalys ir gamybos būdas ar net kilmės vieta. Plačiausia prasme, t. y. pagal gamybos būdą, alaus gurmanų ir aludarių pasaulis pripažįsta dvi alaus rūšis – aukštutinės fermentacijos elius ir žemoje temperatūroje brandinamus lagerius.

 

Eliai – senosios aludarystės tradicijos

Šis alaus stilius žinomas dar nuo III tūkst. pr. Kr., o dabar jį labiausiai puoselėja Vokietijos, Belgijos ir Didžiosios Britanijos aludariai. Elių gamybos tradicijos gimė dar tada, kai nebuvo išrasti žemutinės fermentacijos būdai ir alus buvo rauginamas aukštesnėje temperatūroje. Kadaise elio pagrindą sudarydavo miežiai, tačiau moderniuose receptuose jie gali būti maišomi ir su kitais javais: rugiais, kviečiais ar avižomis, o norint suteikti įdomesnio skonio, į statines drauge keliauja įvairūs vaisiai ar prieskoniniai augalai.

Įdomu!
Už terminą „medaus mėnuo“ turėtume būti dėkingi būtent alui. Jis atsirado iš tradicijos, gyvavusios senovės Babilone: nuotakos tėvas visą mėnesį po vedybų savo žentą lepindavo medaus alumi.

Šviesieji eliai – tai labai aromatingi gėrimai, kuriems dėl puikiai parinktos salyklo ir apynių pusiausvyros būdingas švelnus ir gaivus skonis. Populiariausi šių elių tipai:

• Lambic. Šio tipo alus pavadinimą pasiskolino iš Belgijos miestelio, o dėl natūralios fermentacijos su laukinėmis mielėmis neretai yra vadinamas „laukiniu“. Šio alaus skonis gana kartus dėl didelio kiekio jame esančių apynių ir kiek rūgštokas, o jaunas alus būna lengvai gazuotas, todėl neretai primena sidrą ar net putojantį vyną.

• Belgiškas elis. Belgų gaminamų elių spalva varijuoja nuo labai šviesios iki tamsiai rudos, o skonis – nuo lengvo citrusinių vaisių iki kartaus juodojo šokolado. Jį sukurti padeda ne tik aludarių naudojami salyklai ir apyniai, bet ir papildomi prieskoniai: kmynai, gvazdikėliai ar kalendros.

 Kvietinis elis, arba vadinamasis „baltas alus“. Jo tiršta puta ir spalva vertinama visame pasaulyje, o specifinį skonį kuria šviesus kviečių salyklas. Kvietiniai eliai gali būti lengvai drumsti arba skaidrūs it krištolas.

• Dubbel. Ši šviesaus belgiško elio atmaina papildyta karameliniais salyklais, todėl yra tamsesnės spalvos, sodresnio skonio nei tradiciniai šviesieji eliai ir turtingo prieskonių bei prinokusių vaisių aromato.

 

Tamsieji eliai – tai ruda kaštonų spalva, šokoladui artimas aromatas, sodrus skonis ir kartokas poskonis, kuriame tikrąja šio žodžio prasme karaliauja apyniai. Populiariausi tamsiųjų elių tipai:

• Stautas. Kaip išduoda pavadinimas (angl. stout – stiprus, tvirtas), šio airiško stiliaus alus bokalus pripildo stipraus, aiškiai atpažįstamo skonio ir labai tamsios spalvos. Gaminamas iš skrudinto miežių salyklo, kuris suteikia unikalaus kartumo ir kavos aromatą.

• Porteris. Tamsi, juodai ruda šio alaus spalva ir apynių kartumas slepia maloniai saldų šokolado ir kavos poskonį.


Lageriai – Vokietijos vienuolių išradimas

Kalbėti apie alaus kokybę ir ją puoselėti vokiečiai pradėjo dar XVI amžiuje, kai Bavarijos kunigaikščiai paskelbė Reinheitsgebot – alaus grynumo įstatymą, kuris griežtai pabrėžė, kad kunigaikštystės alaus daryklose gali būti naudojami tik keturi ingredientai: vanduo, salyklas, mielės ir apyniai. Su šiuo ingredientų sąrašu geriausi lagerių gamintojai verčiasi iki šiol, o žemutinės fermentacijos gėrimai, brandinami šaltyje, dabar gimsta ne tik Vokietijoje.

• Pilsneris. Šis Čekijos Pilzeno mieste gimęs lagerio tipas – pats populiariausias, nors lyginant su kitais, sukurtas ne taip ir seniai – tik XIX amžiaus viduryje. Šis skaidrus ir lengvai putojantis alus išsiskiria švelniu skoniu ir ypač ryškiu apynių aromatu.

• Vokiškas lageris. Nuo švelnių salyklinių lagerių iš Bavarijos regiono iki aitroko apynių skonio gėrimų šalies šiaurėje – vokiško žemutinės fermentacijos alaus kolekcija iš tiesų įspūdinga. Mielės čia parenkamos taip, kad išryškintų salyklus ir prislopintų charakteringą apynių kartumą. Šviesieji aukso spalvos lageriai Vokietijoje verdami naudojant Pilzeno ir Miuncheno salyklus, o papildomai įmaišius juodojo, karamelinio ar šokoladinio salyklo, gaunami tamsieji Dunkel ir kiek stipresnio apynių skonio Bock.

• Amerikietiškas lageris. Šviesi Amerikoje gaminamų lagerių spalva varijuoja nuo šiaudų iki aukso. Sausas, šiek tiek vaisiškas skonis – silpnas ir beveik visiškai neturi kartumo. O be klasikinių javų salyklų, sudėtyje kartais galima rasti ryžių ar kukurūzų.

• Europietiškas lageris. Tiesiog tobulas aromatingo salyklo ir švelniai karčių apynių derinys. Šis lengvo skonio alus būna skaisčiai geltonos, gintaro ar sodrios vario spalvos.

• Japoniškas lageris. Iš ryžių gaminamas japoniškas alus įprastai būna šviesiai geltonos spalvos ir pasižymi tvirtu salykliniu charakteriu bei vidutiniu kartumu. Šioje šalyje tai pat mėgstamas vadinamasis „Happoshu“ – putojantis gėrimas, kurio sudėtyje yra mažiau salyklo nei tradiciniuose lageriuose.

Įdomu!
Lagerių pavadinimas kilęs iš vokiečių kalbos žodžio „lagern“, reiškiančio saugojimą, laikymą. Tai lėmė šio alaus stiliaus gamybos ir brandinimo būdas – ilgas laikymas rūsiuose.