Medaus skonių paletė

Miško, pievų, aviečių, liepų – kai kalbame apie medų, dažnai girdime šiuos pavadinimus, tačiau ar žinote, kodėl jis taip vadinamas ir kuo išsiskiria skirtingos medaus rūšys? Vasaros pradžioje jau galime paragauti pirmojo metų medaus, tad dabar puikus metas iš arčiau susipažinti su šia gėrybe bei medaus derinimu su maistu.

 

Medaus rūšys

Medus gali būti skirstomas keliais būdais. Pirmasis jų – pagal meduje dominuojančią kultūrą (rapsų, liepų, viržių medus ir pan.). Kadangi bitės renka nektarą 2-3 km atstumu nuo avilio, užtikrinti, kad aplink augs tik viena kultūra – labai sunkus uždavinys. Būtent todėl didžioji dalis Lietuvoje surenkamo medaus yra poliflorinis. Tai reiškia, jog jį sudaro nektaras ne iš vieno, bet iš kelių augalų. Medus gali būti skirstomas ir pagal surinkimo laiką. Čia populiariausias pavasarinis medus, kuriam nektarą bitės renka iš anksti pražystančių augalų. Kad ir kokią medaus rūšį pasirinktumėte, ragaudami pajusite plačią ir įvairią skonių gamą.

 

Miško ir pievų medus

Untitled 1Tai dvi populiariausios poliflorinio medaus rūšys. Pirmoji jų, miško medus, suneštas iš margos girių augmenijos puokštės. Miško medaus spalva varijuoja nuo gelsvos aukso iki tamsiai rudos ar net pilkšvos spalvos. Toks medus labai malonaus aromato, galima pajusti dūmo ar medžio natas. Jo skonis aitresnis, mažiau saldus, lydimas kartaus poskonio. Štai pievose surinktam medui būdinga geltona spalva, turinti rausvą atspalvį. Šis medus aromatingas, o jo skonis švelnus ir lengvas. Pievų medus ypač tinka desertų gamybai, nes jo skonis daugiasluoksnis, o kvapas primena gėles. Palyginus su miško medumi, pievų medus saldesnis ir lengvesnio skonio.

 

Aviečių medus

Tai viena iš vertingiausių ir aukščiausios kokybės medaus rūšių. Paprastai aviečių medus yra šviesios spalvos, o susikristalizavęs pašviesėja ir gali įgyti žalsvą atspalvį. Kaip ir kiekvieną medų, jį sudaro dvi pagrindinės saldžiosios medžiagos – gliukozė ir fruktozė. Bėgant laikui, gliukozė cukruojasi ir standėja, o fruktozė lieka skysta. Nuo šių medžiagų santykio ir priklauso, ar medus sukietės, ar ilgiau išliks skystas ir tąsus. Aviečių medų galima atskirti pagal tik jam būdingas aviečių natas, puikiai derančias su vanile ir šviežiais vaisiais – pavyzdžiui kriaušėmis. Jo vaisiškas saldumas tinka pasaldinti šaltą arbatą ar salotų padažą.

 

Grikių medus

Untitsled 1Tai ypatingas medus, kuriam būdinga tamsi, beveik juoda spalva. Šis medus susikristalizavęs nesukietėja, o jo spalva primena karamelę. Šio medaus skonis – aštrokas, o kvapas – gana specifinis. Ši gėrybė pasižymi stipriomis skonio savybėmis, todėl jis puikiai tinka maisto gamybai – suteikia patiekalams ne tik saldumo, bet ir pikantišką prieskonį. Juo ypač skanu gardinti kavą arba marinuojamą mėsą. Su grikių medumi pagaminti kepsnių padažai bus išskirtiniai. Taip pat grikių medus gali būti puikus palydovas sodraus skonio ožkos pieno, brie ar parmezano sūriams.

 

Liepų medus

Šio medaus surenkama ne kiekvienais metais, nes dėl prasto oro liepos gali neduoti nektaro. Liepų medus, kol skystas, pasižymi skaidria, geltona spalva, primenančia gintarą. Jis maloniai kvepia liepomis. Šis medus vidutiniškai saldus, jaučiamas ir švelnus kartumas. Šiam medui išskirtinumo suteikia ilgai išliekantis aštrokas poskonis – gardindami patiekalus liepų medumi, suteiksite jiems išraiškingumo. Šis medus ypač tinka vartoti su arbata, jo turimas žiedų aromatas praturtins ir desertus. Pamėginkite liepų medumi pagardinti uogų ar citrinų šerbetą – rūgštumą papildysite saldžiomis ir ypatingai kvapniomis medaus natomis.

 

Rapsų medus

aRapsai – Lietuvoje plačiai paplitusi kultūra, tad dažnai sutinkame ir iš šio augalo sunešto medaus. Rapsų medus pasižymi šviesia spalva, o susikristalizavęs tampa beveik baltas. Jo kvapas silpnas ir švelnus, o skonis – saldus, su kiek aštroku poskoniu. Rapsų medus dažniausiai nepasižymi plačia skonių palete. Todėl jis labiausiai tinka naudoti ten, kur medus yra tik saldumo suteikiantis komponentas, pavyzdžiui, ruošiant medaus ir garstyčių padažą.

 

Viržių medus

Tai viena iš neįprastų medaus rūšių, kurias galime aptikti mūsų krašte. Viržių medus paprastai pasižymi tamsiai geltona spalva su rusvu atspalviu. Šis medus labai tirštas – jau išsukant jis primena drebučius, o vėliau lėtai kristalizuojasi ir beveik nesukietėja. Šį medų atpažinsite iš malonaus viržių žiedų kvapo. Viržių medaus skonis primena grikių medų, tačiau šalia jaučiamas lengvas kartumas. Gali būti vartojamas su šaltais mėsos patiekalais.

 

Patarimai

Medus plačiai naudojamas konditerijoje – visi esame girdėję apie medaus tortą, o artėjant žiemos šventėms kepame meduolius. Tačiau prieš gaminant su medumi, reikia įvertinti keletą dalykų. Pirma, medus sugeria ir išsaugo drėgmę, o ir pats yra „šlapias“ – tad jei recepte medumi keičiate cukrų, atminkite, kad tuomet reikėtų dėti mažiau skysčių (vandens, pieno ir t.t.). Be to, medus yra net iki dviejų kartų saldesnis už cukrų, tad jo reikėtų naudoti proporcingai mažiau. Dažna problema, su kuria susiduria kepinių mėgėjai yra ta, jog medaus turintys kepiniai neiškyla. Kad to išvengtumėte, medaus rūgštingumą neutralizuokite valgomąja soda (vienai stiklinei medaus – pusė šaukštelio sodos).
Medus ne mažiau svarbus ir kulinarams. Jis naudojamas patiekalų glazūravimui – kaitinamas medus tamsėja, išgaruoja jame esantis vanduo, tad produktai karamelizuojasi. Tai suteikia neįprastą skonį ir traškumą gaminamiems patiekalams. Kaitinant medų reikia būti atsargiems – medus labai greitai svyla, tad gamindami patiekalus su medumi, temperatūrą sumažinkite.

 

Šis bičių produktas pasižymi plačia skonių bei aromatų gama, tad gali būti naudojamas ne tik kaip natūralus saldiklis konditerijoje ar vaistas, bet ir tapti svarbia kasdienių patiekalų dalimi. Belieka tik ragauti, gaminti ir išsirinkti savo mėgstamiausią!