Tradicinės Velykos lietuviškoje virtuvėje

Namuose tvyro ypatingų kepinių ir šventinių valgių aromatai. Tradicinį Velykų meniu paprastai puošia marginti kiaušiniai, sotūs mėsos patiekalai ir patys įvairiausi pyragai. Tačiau ar visuose Lietuvos regionuose vaišės vienodos?

Žemaitiškos vaišės

Žemaitijoje nuo seno pavasaris švenčiamas valgant gausiai ir riebiai. Čia ant stalų visuomet karaliaudavo riebus kruopų šiupinys, mėsos vyniotiniai ir paukštiena. Vaišių lėkštė neapsieidavo be naminės šaltienos, o margučiai – be kastinio. Po pietų svečių pilvus lepindavo iš slavų virtuvės pasiskolinta pascha (desertas iš varškės, plaktos grietinėlės, cukraus, razinų ir riešutų. ), mielinės tešlos ragaišis su varške, ar aguonomis ir cikorijų kava. Jei dar nesate tokios ragavę, rekomenduojame: nuplautas ir orkaitėje išdžiovintas paprastosios trūkažolės šaknis sulaužykite, stambiai sumalkite ir paskrudinkite, kol paruduos. Tris šaukštelius gautų cikorijų miltelių užpilkite puse litro virinto vandens ir pakaitinkite dar kelias minutes. Nukėlę nuo ugnies, leiskite kavai nusistovėti, paskaninkite stikline pieno ir medumi.

Aukštaičių Velykos

Aukštaitijos šventiniame valgiaraštyje neišvengiamai puikuojasi varškės sūris. Anksčiau jį gardindavo kmynais, peletrūnais, mėtomis arba sviestu – šviežią varškę trindavo, maišydavo su sviestu ir gerai išsukdavo iki vientisos masės. Ant stalo ,žinoma, netrūkdavo ir mėsos patiekalų . Vieni populiariausių – keptas kumpis su aštriu burokų ir krienų padažu ir mielinės tešlos bandelės su svogūnais bei lašiniais, meiliai vadinamos „paukščiukais“, „varnelėmis“ ar „špokiukais“. Šias bandeles gamindavo iš pyragui užmaišytos tešlos likučių. O kaip paruošti mielinę tešlą pagal senąjį receptą? Su cukrumi ištrinkite mieles, supilkite pašildytą pieną, viską išplakite, užbarstykite miltais ir uždengę šiltai palaikykite, kad pakiltų. Praėjus maždaug valandai, kai dvigubai pakilusi tešla jau pradeda slūgti, dar kartą išplakite, įberkite druskos, cukraus, miltų, įpilkite tirpintų riebalų. Kantriai minkykite, kol nebelips prie rankų, o viduje atsiras daugybė oro pūslelių. Palikite pastovėti dar porai valandų ir tik tada formuokite pyragą.

Sočių pietų –  į Suvalkiją

Suvalkijos gyventojai per Velykas vaišindavosi negausiai, bet kiekvienas jų gaminamas patiekalas privalėjo būti ypač sotus. Stalo centre visada būdavo krosnyje kepta kiaulės galva –  prieš pašaunant į krosnį, ją marinuodavo su česnakais ir džiovintais kopūstų lapais. Velykų išvakarėse kepdavo bulvių plokštainį su kiaulės kojomis ar kita riebia mėsa. Vėliau imta gaminti kiaulės galvos sūrį, kurį paprastai ragaudavo su krienais. Desertui namuose kepdavo kropelius – kaštono dydžio mielines bandeles. Pasninko metu jas virdavo garuose, o atėjus Velykoms –riebaluose kaip spurgas. Svečių bokaluose putodavo silpnas runkelių ar miežių alus bei saldus džiovintų vaisių kompotas.

Tradicijos Dzūkijoje

Dzūkijoje dar ir šiandien pirmasis patiekalas, kurio privalu paragauti Velykų rytą, yra margintas kiaušinis. Būtinai pašventintas, skanaujamas su aitriais krienais arba sviestu, o prieš suvalgant reikia sudaužti margutį su kitu šeimos nariu – kaip pasakytų patys dzūkai, eiti, „bulkynių“ arba, „kapynių“. Kokios gi vaišės Dzūkijoje be grybų? Netrūkdavo jų ir ant Velykų stalo: svečių lėkštėse būdavo soti grybienė, troškinti kelmučiai ir voveraitės, marinuoti baravykai ir svieste apkeptos rudmėsės. Pietums taip pat troškindavo riebius kopūstus su kiauliena, o desertui gamino poskystę varškę, kuri labai tiko su pyragu. Dar viena dzūkų stalo įdomybė Velykų avinėlis. Tai senolių išsaugota tradicija naminį sviestą maišyti su krienais, druska ir peiliu išgauti iš jo avinėlio formą. O ragaujamas šis avinėlis ,žinoma, su virtais velykiniais kiaušiniais.